KURŠIŲ NERIJA > KURŠIŲ MARIOS

KURŠIŲ MARIOS

 

Kuršių marios (seniau vadinta Prūsų jūra; vok. Kurisches Haff, rus. Kуршский залив) – vandens telkinys Baltijos jūros baseine, nuo jūros atskirtas Kuršių nerija. Savo kilme Kuršių marios yra bahiros tipo; vandens apykaitos režimas – estuarinio tipo lagūna.

 

Kuršių marios susidarė per paskutinius 10 tūkst. metų, kai vėjas ir bangos suplakė siaurą Kuršių neriją. Tai yra gana sekli ir beveik gėla (druskingumas beveik niekada neviršija 8 promilių) lagūna. Jos didžiausias gylis yra 5,8 m, o vidutinis – 3,8 m. Vandens tūris yra apie 6 km³. Marių dugnas smėlingas. Dumblingų nuosėdų daugiau tik Vidmarių (marių vidurio) dauburiuose. Prie Ventės ragosutinkama moreninio priemolio bei riedulių. Mariose nemaži žuvų ištekliai, yra gintaro telkinių.

 

Bendras marių plotas yra 1584 km². Tačiau Lietuvai priklausanti marių dalis tesudaro 415 km². Pietinė ir didesnė marių dalis priklauso Rusijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) sričiai. Į Kuršių marias įteka Nemunas, per metus atplukdantis apie 25 km³ vandens. Šiaurinėje marių dalyje yra Klaipėdos sąsiauris, kuriuo marios susijungia su Baltijos jūra ir prie kurio yra įsikūręs Klaipėdos uostas.

 

Kuršių mariose puikios sąlygos buriavimui, todėl Smiltynėje ir Nidoje yra įsikūrę jachtklubai, priimantys įvairaus dydžio jachtas, už kurių stovėjimą ima mokestį. Taip pat, farvateris tarp Smiltynės ir Nidos sužymėtas specialiais ženklais. Rengiamos ir pramoginės ekskursijos po Kuršių marias bei Ventės ragą. Be to, kasmet organizuojamos regatos, pritraukiančios dalyvių ir žiūrovų iš Lietuvos ir užsienio.

 

LIETUVOS GYVENVIETĖS PRIE KURŠIŲ MARIŲ

 

Dreverna

 

Dreverna (arba Draverna) – kaimas Klaipėdos rajono pietvakariuose, šalia Kuršių marių, prie Drevernos upės. Seniūnaitijos centras. Kaime yra pagrindinė mokykla, biblioteka, darželis, paštas (LT-96017), poilsio ir sporto klubas, mažų laivų prieplauka. Gamtos paminklas – Drevernos akmuo (vienas iš retų riedulių Pamario lygumoje). Drevernos šiaurės rytiniu pakraščiu eina karaliaus Vilhelmo kanalas (iškastas 1863–1873 m.), kuriuo laivai iš Nemuno patekdavo į Klaipėdą neišplaukdami į Kuršmares, išlikęs senas šliuzas. Ties kaimu į marias įteka gilus Drevernos upelis, buvusi Minijos deltos atšaka.

 

Prie įvažiavimo į Dreveną stovi meninė rodyklė – kelių metrų aukščio Neptūnas laiko žuvį su Drevernos pavadinimu. Skulptūros autoriai J. Bardauskas ir J. Jurgelevičius. Išlikęs autentiškas XIX a. namas, restauruotas.

 

Anot padavimo, Drevernos apylinkėse kadaise gyvenęs milžinas, mielai padėdavęs žmonėms. Sykį vienas senolis norėjo per Marias pereiti ir užmaryje prisirinkti malkų, nes ten augusi puiki giria. Todėl senukas kreipėsi į milžiną, kad tasai užpiltų Marias ir senukas galėtų pereit į girios pusę. Milžinas nuėjo Drevernon smilčių parsinešti, prisikrovė pilną maišą ir ėjo Marių užpilti. Tačiau jam pratrūko maišas ir smiltys pabiro ant žemės. Milžinas atsisėdo ant smilčių maišo lopyti. Jo ilgos kojos nutįso iki Brukšvos pievos, kurios buvo priaugusios krūmų ir ten veisėsi daug vilkų. Alkani vilkai subėgo prie milžino ir nukrimto jam kojas. Jis buvo taip įsigilinęs į savo darbą, kad visai nepajuto blogo vilkų darbo, todėl nusilpo ir staiga numirė. Kitą dieną žmonės susirinko, apverkė gerąjį milžiną, o paskui jį aprausė smiltimis. Paskui smarkus vakarų vėjas supustė aukštą smailą kauburį. Jis dabar vadinamas Drevernos kapais arba milžinkapiu. Čia laidodami jie dar randa milžino kaulų.

 

Ventė

 

Ventė – kaimas Šilutės rajono vakaruose, prie Kuršių marių, kyšulyje, kuris vadinasi Ventės ragu. Priklauso Nemuno deltos regioniniam parkui. Seniūnaitijos centras. Kaime yra Ventės švyturys, kempingas „Ventainė“, Ventės rage įsikūrusi ornitologijos stotis (nuo 1929 m.) su paukščių gaudyklėmis.

 

1360 metais čia buvo pastatyta kryžiuočių pilis (Windenburg). Marių bangos skalavo ir nugriovė šią pilį, todėl 1409 m. buvo pastatyta nauja, kitoje Ventės Rago vietoje. Tačiau ilgainiui ir ją nuplovė Marių vanduo. Gyvenvietė Vindeburgu vadinta iki XV a. pabaigos.

 

1929 m. Ventėje biologas Tadas Ivanauskas įkūrė ornitologijos stotį, kur stebimi ir žieduojami paukščiai. Sovietmečiu Ventė priklausė Kintų žuvininkystės ūkiui.

 

Kintai

 

Kintai – miestelis Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, 16 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės, ant Kuršių marių pakrantės, Mažojoje Lietuvoje. Seniūnijos, seniūnaitijos, evangelikų reformatų ir katalikų parapijos centras. Yra paštas (LT-99050).

 

Iš Kintų eina keliai į Šilutę, Ventę, Priekulę. Į šiaurę nuo miestelio driekiasi 800 ha Kintų miškas. Į pietryčius nuo Kintų yra Nemuno deltos regioninis parkas, į šiaurę nuo – Kintų botanikos draustinis. Antroji pagal aukštį Europoje, 17 m aukščio Didžioji tuja – gamtos paminklas. Rastas naftos telkinys.

Kintai ėmė kurtis XVI a., 1540 m. minima Blazio Kinto sodyba Ventės apylinkėse. Priklausė Jociškių dvarui. Yra duomenų, kad jau 1550 m. čia buvo maldos namai. Kintai ėmė augti XVIII a. pradžioje. 1705 m. pastatyta Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia, 1948 m. TSRS valdžios paversta sandėliu, 1990 m. perduota katalikams. Prie bažnyčios įkurta parapinė pradžios mokykla, joje 1888–1892 m. mokytojavo Vydūnas.

 

1820 m. Kintuose įsteigta valstybinis miškų ūkis, 1850 m. pašto skyrius, XVIII-XIX a. Kintuose vykdavo dideli žuvų ir gyvulių turgūs, į kurį atvykdavo žvejai ir nuo Kuršių nerijos. XIX a. pabaigoje prie miestelio prijungti Naujieji Kintai (1850 m. įsikūręs naujas kaimas greta miestelio). 1818–1950 m. Kintai buvo valsčiaus, vėliau – apylinkės centras, žuvininkystės ūkio centrinė gyvenvietė.

 

Nuo XIX a. antrosios pusės prekiauta periodiniais leidiniais, knygomis lietuvių kalba. Lietuviška veikla Kintuose aktyviai reiškėsi po Pirmojo pasaulinio karo. 1922 m. pabaigoje įsteigta Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrius, 1923 m. – lietuvninkų kultūros draugija „Rūta“, jungusi apie 20 narių. Ji turėjo biblioteką, rengė paskaitas, meno saviveiklos vakarus. Buvo Lietuvos giedotojų draugija, kurios choras 1928 m. dalyvavo II dainų šventėje Kaune. 1924–1938 m. veikė Šaulių būrys (vad. J. Naujalis), turėjęs biblioteką, ruošęs minėjimus su kultūrine programa. Kintuose dar buvo pučiamųjų instrumentų orkestras (vad. M. Dreižys), Prūsų lietuvių susivienijimo knygynas, paštas, valsčiaus policijos įstaiga, sveikatos punktas, 3 restoranai, užeiga, viešbutis, taupomoji skolinamoji kasa, audinių ir ūkio reikmenų parduotuvės, „Pienocentro“ įsteigta pieninė (1932 m.).

 

Tuo metu be valstybinės mokyklos, Kintuose dar veikė privati lietuvių mokykla (1937 m. mokėsi 22 mokiniai). Trečiame dešimtmetyje prie Kintų bažnyčios buvo pastatytas obeliskas su pavardėmis I pasauliniame kare parapijiečiams atminti. 8-ajame dešimtmetyje, po to kai į Vokietiją išsikėlė didžioji dalis senųjų krašto gyventojų, sovietinė valdžia jį nugriovė. 1933 m. kovo mėnesį įkurta nacistinė organizacija (štabas buvo Muižės dvare), kurią Lietuvos valdžia greitai uždarė.

 

Kintai labai nukentėjo per II pasaulinį karą ir sovietmečiu (sunaikinta 75 proc. senųjų pastatų). Pasikeitė gyventojai – pasitraukus į Vakarus lietuvininkams ir vokiečiams, juos pakeitė atvykėliai iš įvairių Lietuvos vietovių. 1951 m. nukastas Kintų piliakalnis. Pokaryje veiklą tęsė pradinė mokykla, kuri 1949–1960 m. tapo septynmetė, 1960–1969 m. – aštuonmetė, nuo 1969 m. – vidurinė mokykla. Kintuose veikė Kintų sūrių gamykla (Šilutės sūrių gamyklos Kintų cechas), buit. aptarnavimo paviljonas, ryšių skyrius, girininkija, ambulatorija, vaistinė, kultūros namai (nuo 1957 m.), biblioteka (nuo 1949 m.). Nuo 1953 m. kurį laiką Kintuose buvo ligoninė ir invalidų namai. Miestelio poilsio zonoje, kuri iš esmės buvo pradėta tvarkyti 1949 m., buvo įsikūrusi pionierių stovykla „Vėtrungė“, pastatytos trys Klaipėdos įmonių poilsio bazės. Įrengtas hipodromas. Nuo 1959 m. miestelis buvo Kintų žuvininkystės ūkio, o nuo 1970 m. Jono Čiulados (ilgametis ūkio vadovas) žuvininkystės ūkio centrinė gyvenvietė. Nuo 1993 m. šis žuvininkystės ūkis buvo privatizuotas R. Višinsko bei toliau vykdoma žuvininkystės veikla.

Po Nepriklausomybės atstatymo Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia perduota Romos katalikų bendruomenei (1990 m.), įkurtas Šilutės dailės mokyklos filialas Kintų vaikų dailės mokykla (1994 m.), įsteigtas Šilutės muziejaus padalinys Vydūno muziejus (1994 m.), Kintų labdaros organizacija „SOS vaikai ir neturtingieji“ (1996 m.), Vydūno kultūros centras (1997 m.), kuris 2002 m. reorganizuotas į viešąją įstaigą. 2005 m. iškilmingai paminėtos bažnyčios ir mokyklos 300-osios metinės.

 

2011 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-902 patvirtino Kintų herbą.

Kintų išplanavimas linijinis, su atsišakojančiomis gatvelėmis.

 

Kintuose yra seniūnija, Kintų vidurinė mokykla, biblioteka-filialas, Romos katalikų (buvusi liuteronų) bažnyčia (pastatyta 1705 m.), V. Prielgausko šeimos gydytojo kabinetas, vaistinė, prekybos centras, parduotuvė, kepykla, girininkija (prie pastato auga didžioji tuja), mažųjų laivų prieplauka, žuvininkystės ūkis, Šilutės kredito unijos Kintų kasa, ugniagesių komanda, šokių kolektyvas „Kintai“ (vad. Asta Gužauskienė), VšĮ „Vydūno kultūros centras” (įsikūręs senosios mokyklos pastate, jungia Vydūno muziejų, „Palėpės” galeriją, Kintų vaikų dailės ir muzikos mokyklas).

 

Architektūros paminklai – buvusioji evangelikų liuteronų bažnyčia, senasis mokyklos pastatas (1705 m.), istoriniai – dvejos evangelikų liuteronų senosios kapinės.

 

Juodkrantė

 

Juodkrantė (vok. Schwarzort) – antra pagal dydį gyvenvietė Kuršių nerijoje, 18 km į pietus nuo Klaipėdos, priklausanti Neringos savivaldybei. Istorinis-urbanistinis draustinis, linijinio plano gyvenvietė, nusidriekusi 2 km palei marias.

 

Yra Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1885 m., dar vadinama Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia), išlikę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vilų ir kitų pastatų, pamario žvejų sodybų, yra uostas prie Kuršių marių, jachtų prieplauka. Veikia poilsio namai, L. Rėzos jūrų kadetų mokykla, pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1959 m.), paštas (LT-93017), kultūros centras.

 

Čia žmonių gyventa nuo seno: jos apylinkėse rasta akmens, žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus archeologinių gintaro dirbinių. Juodkrantė rašytiniuose šaltiniuose minima jau1429 m. Tada ji buvo arčiau jūros, 2,5 km į šiaurę nuo dabartinės gyvenvietės. 1599–1600 m. senąjį kaimą (13 sodybų) beveik užpustė smėlis. 1603 m. jis labai nukentėjo nuo maro, čia liko tik 6 apgyventintos sodybos. Smėlis tebeslinko ir pajūrio Juodkrantė paskutinį kartą paminima 1724 m.

 

Priešais Gintaro įlanką anksčiau buvo kaimas Grikienė (arba Nuodėmių kaimas), dabar esantis Juodkrantės teritorijoje.

 

1669 m. miškų prievaizdas Hansas Reinishas gavo privilegiją šalia kelio įkurti karčiamą. 1682 m. gautas leidimas ir kurtis žvejams. XVIII a. pabaigoje į Juodkrantę persikėlė ir užpustyto Karvaičių kaimo gyventojai kartu perkeliant ir Karvaičių bažnyčią, kuri 1878 m. sudegė. Senoji Juodkrantė (šiaurėje), Naujieji Karvaičiai (pietuose) ir Juodkrantė prie bažnyčios (viduryje) susiliejo į vieną gyvenvietę. 1885 m. pastatyta mūrinė Juodkrantės bažnyčia.

 

Apie 1840 m. Juodkrantė ėmė garsėti kaip kurortas ir 1858 m. į ją pradėjo plaukti garlaiviai iš Klaipėdos, o vėliau ir Tilžės. Maždaug tuo metu (1855 m., 1860 m. ir 1861 m.), gilinant marių dugną, rasta gintaro. Tai dar labiau paskatino gyvenvietės vystymąsi. 1861–1882 m. prie Juodkrantės surasta labai vertingų priešistorinių laikų gintaro dirbinių.1860–1890 m. kurorto plėtrą skatino kompanijos „W. Stantien & M. Becker“ gintaro gavybos veikla. XIX a. – XX a. pradžioje Juodkrantėje įsikūrė daug viešbučių, vilų, vasarnamių, restoranų ir parduotuvių.

 

1946 m. rugpjūčio 3 d. Juodkrantė tapo miesto tipo gyvenviete (kaip vasarvietė), 1947 m. prijungta prie Klaipėdos, o nuo 1961 m. įjungta į naują Neringos miestą. Sovietmečiu pastatyta poilsio namų, tarp jų – Vilniaus baldų kombinato „Ąžuolyno“ poilsio namai (architektas E. Guzas), respublikiniai žemės ūkio statybininkų poilsio namai (architektas E. Jurgelionis). Liuteronų bažnyčioje 1973 m. įkurtas miniatiūrų muziejus, kuriame eksponuotos tapytos miniatiūros, juvelyriniai dirbiniai, medaliai, languose buvo dailininko B. Bružo vitražai.

 

Preila

 

Preila (vok. Preil) – gyvenvietė Neringos savivaldybėje (Kuršių nerija), prie Preilos įlankos (šiaurėje Ožkų ragas, pietuose Mažasis Preilos ragas). Preilos-Pervalkos seniūnijos centras. Preila yra už 6 km į šiaurę nuo Nidos (skiriamoji riba – Bulvikio ragas), prie Kuršių marių. Stūkso daug kalvų: Preilos (53 m), Vecekrugo (67 m), Karvaičių (59 m).

 

Preiloje yra viena pagrindinė gatvė, einanti palei marias. Daugelis namų vasarą nuomojami poilsiautojams. Iki jūros – maždaug 2 kilometrai. Išlikę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios namelių. Yra biblioteka (nuo 1954 m.), valčių prieplauka. Pietinėje gyvenvietės dalyje yra etnografinės kapinės. Per Preilą eina Neringos dviračių takas, jungiantis Nidą ir Juodkrantę.

 

Kaimą 1843 m. įkūrė užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai, kurie čia perkėlė netgi mokyklą. XX a. pradžioje čia jau buvo 250 gyventojų, buvo pastatyta nauja mokykla, atidarytas viešbutis.

 

1946 m. rugpjūčio 3 d. Preila kaip vasarvietė tapo miesto tipo gyvenviete, 1947 m. buvo prijungta prie Klaipėdos, o 1961 m. įėjo į naują Neringos miestą. Sovietmečiu pastatytas „Žinijos“ draugijos pensionas (architektė L. Gedgaudienė).

 

Pervalka

 

Pervalka (vok. Perwelk) – gyvenvietė Kuršių nerijoje, Neringos savivaldybėje, 5 km į šiaurę nuo Preilos ir 15 km į pietus nuo Juodkrantės, prie Kuršių marių Pervalkos įlankoje. Šiaurinis įlankos kyšulys yra Arklių ragas, pietinis – Pervalkos ragas. Į gyvenvietę veda  2211  Privažiuojamasis kelias prie Pervalkos  nuo kelio  167  Smiltynė–Nida.

 

Išlikę XIX–XX a. sandūros pastatų, yra valčių prieplauka, pažintinis takas į mirusias kopas, pro gyvenvietę nutiestas Neringos dviračių takas (taku į Nidą 12 km). Netoli į šiaurę nuo Pervalkos driekiasi Pilkosios (Mirusios) kopos. Ties Arklių ragu pastatytas Pervalkos švyturys. Ant Skirpsto kalno, už 100 m į šiaurę nuo gyvenvietės privažiuojamojo kelio stovi paminklas Liudvikui Rėzai (1975 m.; skulptorius – liaudies meistras Eduardas Jonušas). Pietinėje gyvenvietės dalyje yra senosios kapinės.

Iki XIX a. pradžios Pervalkos rago pietiniame krante, prie Karvaičių įlankos buvo Karvaičiai – kaimas, vėliau užpustytas smėlio.

 

1836–1843 m. Pervalkos gyvenvietę įkūrė užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai. XIX a. viduryje čia buvo 5 sodybos ir 45 gyventojai, kurie daugiausia vertėsi žvejyba. 1880–1881 m. ir naujoje vietoje pradėjus pulti smėliui, jie persikėlė apie 1,5 km šiauriau. 1900 m. Pervalkoje įsteigta mokykla ir pastatytas Pervalkos švyturys. Šiuo metu Pervalkoje nuolat gyvena apie 40 žmonių.

1961 m. Pervalka prijungta prie Neringos miesto.

KURŠIŲ NERIJA

 

Kušių nerijà (rus. Куршская коса, vok. Kurische Nehrung) – pusiasalis su smėlio kopomis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Šiaurinė nerijos pusė priklauso Lietuvos Respublikai(šiaurinis pakraštys – Klaipėdos miesto, o likusi dalis – Neringos miesto savivaldybėms). Kita dalis, kurioje yra Pilkopa, Rasytė, Šarkuva ir kai kurios kitos mažesnės gyvenvietės, priklausoRusijos Federacijos Kaliningrado sričiai.

Skaityti daugiau...

NIDA

 

Nida yra kurortinė gyvenvietė, kiekvieną vasarą sulaukianti apie 200–300 tūkst. turistų – daug iš Lietuvos bei vakarų Europos, ypač Vokietijos. Žvejo etnografinė sodyba, V. K. Mizgirių gintaro galerija-muziejus, Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia, greta bažnyčios – etnografinės kapinės, kuriose galima pamatyti iš medžio padarytus antkapinius paminklus-krikštus.

Skaityti daugiau...